Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau kalbame apie dirbtinį intelektą (toliau DI) – apie jo galimybes, pavojus, įtaką žmogaus gyvenimui. Tačiau viena iš gilesnių ir filosofiškai turiningesnių metaforų, padedančių suprasti šį reiškinį, yra „intelekto protezo“ sąvoka. Ką tai reiškia? Kuo tokia metafora gali būti prasminga mums – tikintiesiems, siekiantiems gyventi atsakingai technologijų amžiuje?
Papildyti, o ne pakeisti.
Kaip fizinis protezas žmogaus kūnui – kojos ar rankos pakaitalas – leidžia gyventi visavertišką gyvenimą, taip ir dirbtinis intelektas siekia papildyti žmogaus protinius gebėjimus: pagelbėti prisimenant informaciją, analizuojant sudėtingas situacijas, netgi kūryboje.
Šiandien jau įprasta, kad DI padeda gydytojams diagnozuoti ligas, teisininkams rasti teisines spragas, vertėjams – suprasti subtilius kalbos niuansus, mokytojams – pritaikyti mokymą kiekvienam vaikui. Visais šiais atvejais DI veikia kaip pagalbinis įrankis, padedantis žmogui veikti plačiau, tiksliau ir greičiau. Jis yra protingas, bet ne savarankiškas. Jis papildo žmogų, bet jo neatstoja.
Pavojai: kai protezas ima valdyti kūną
Kita vertus, kaip kūno protezas, jei netinkamai naudojamas, gali lemti raumenų silpnėjimą ar net degradaciją, taip ir intelekto protezas – dirbtinis intelektas – gali sukelti dvasinį ar moralinį žmogaus vangumą. Kai už mus „mąsto“ DI, kai sprendimus imame priiminėti pasikliaudami tik algoritmais, rizikuojame tapti nebe sąmoningais asmenimis, bet pasyviais naudotojais. Žmogaus sąžinė, atsakomybė, išmintis – visa tai negali būti pakeista jokiu kodu.
Ypač pavojinga tai, kad dirbtinis intelektas gali siūlyti teisingus atsakymus, bet ne išmintingus sprendimus. Jis nežino, kas yra atjauta, gailestingumas, pasiaukojimas – dorybės, kurios priklauso tik laisvai ir Dievo paveikslui sukurto žmogaus širdžiai.
Katalikiškas požiūris: žmogus – ne mašinos tęsinys, o Dievo paveikslas
Katalikiškoje antropologijoje žmogus nėra tik biologinė ar intelektinė sistema – jis sukurtas pagal Dievo paveikslą, turintis protą, valią ir sąžinę. Dirbtinis intelektas negali būti laikomas tikru „intelektu“, nes jis neturi sąmonės, atsakomybės ir dvasinio matmens. Jis negali mylėti, atleisti ar melstis.
Todėl svarbu nepamiršti: technologija turi būti žmogaus tarnaitė, o ne šeimininkė. Kaip moko popiežius Pranciškus, „technologija tampa pavojinga, kai užmirštama, kad žmogus yra jos šeimininkas“ (Laudato si’, 112).
Sinodiškumo kelias: kur einame kartu su technologija?
Šiame kontekste Bažnyčiai tenka svarbi užduotis – lydėti žmones, šeimas, bendruomenes įsisavinant ir įvertinant dirbtinio intelekto galimybes. Sinodiškumas reiškia bendrą keliavimą, klausymąsi, atvirą dialogą – taip pat ir apie technologinius iššūkius. Dievo tauta turi nebijoti šio pokalbio, bet kartu išlaikyti aiškų kompasą: žmogaus orumas, laisvė, dvasinis gilumas – tai kelrodžiai, kurie turi išlikti net ir greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Galiausiai, galima teigti, kad dirbtinis intelektas – tai ne naujas protas, o senasis žmogaus protas, išorėje ieškantis pagalbos. Jis gali būti naudingas, kai išlieka įrankiu. Bet kai protezas ima diktuoti eigą, gresia, kad žmogus praras tai, kas jį daro žmogumi.
Todėl tikėjimas, sąžinė ir bendrystė turi būti ne mažiau ugdomi nei technologijos.
Kun. Gediminas Jankūnas