Šv. apaštalai Simonas ir Judas Tadas
Autorius A. Przeslański, 1909 m.
Krekenavos bazilikos dešiniosios navos altoriuje, priešais Šv. Antano Paduviečio paveikslą, yra pakeliamas Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado paveikslas. Jis nutapytas ant drobės, jo matmenys – 2,72 × 1,92 m. Paveikslo apačioje dešinėje išlikęs autoriaus parašas: „A. Przeslański, 1909“.
Antoni Przeslański (1879–1965) gimė Čenstakavoje, kur mokėsi tapybos. Nuo 1906 m. bent iki 1915 m., o tikriausiai iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, gyveno ir dirbo Šiauliuose, meistro Zaborskio įsteigtame susivienijime. Vėliau grįžo į Lenkiją. Tuometės Žemaičių vyskupijos bažnyčioms dailininkas nutapė nemažai paveikslų.
Šv. apaštalai Simonas ir Judas Tadas Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimi spalio 28 d.
ŠV. APAŠTALAS SIMONAS KANANIETIS
Apaštalas Simonas vadinamas Kananietiu arba Uoliuoju (Zelotu). Vieni šaltiniai teigia, kad prieš tapdamas Kristaus mokiniu jis galėjo būti susijęs su zelotais – judėjimu, kuris priešinosi romėnų valdžiai. Pagal kitą, labiau paplitusią nuomonę, šis vardas nurodo jo uolumą Žydų Įstatymui.
Apie Šv. Simoną žinoma nedaug. Naujajame Testamente jis daugiausia minimas apaštalų sąrašuose ir kartu su kitais Jėzaus mokiniais. Vėlesnėje krikščioniškoje tradicijoje pasakojama, kad po Kristaus prisikėlimo jis skelbė Evangeliją įvairiuose kraštuose.
Aukso legendoje ir Romos brevijoriuje minima, kad Simonas nuvyko į Mesopotamiją pas Šv. Judą Tadą ir kartu su juo iškeliavo skelbti Evangelijos į Persiją, kur abu patyrė kankinio mirtį. Apokrifiniuose šaltiniuose taip pat pasakojama, kad Šv. Simonas pamokslavo Judėjoje, Egipte, Libijoje, o kai kuriuose pasakojimuose minimos net jo kelionės į Britaniją.
Pagal vieną iš labiausiai paplitusių legendų Šv. Simonas mirė kankinio mirtimi – buvo perpjautas pjūklu. Dėl to krikščioniškajame mene pjūklas tapo pagrindiniu jo atributu. Šv. Simonas taip pat laikomas medžio ir akmens pjovėjų globėju.
ŠV. APAŠTALAS JUDAS TADAS
Per Paskutinę vakarienę Judas Tadas paklausė Jėzaus, kodėl Jis ketina apsireikšti tik mokiniams, o ne pasauliui. Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22–23).
Vardas Tadas tradiciškai aiškinamas kaip reiškiantis didžiadvasiškumą. Krikščioniškoje tradicijoje Šv. Judas Tadas ypač žinomas kaip žmonių, patekusių į sunkias ar, atrodytų, beviltiškas situacijas, užtarėjas.
Aukso legendoje pasakojama, kad apaštalas Tomas pasiuntė Judą Tadą pas Edesos karalių Abgarą, sirgusį raupsais. Karalius jau anksčiau buvo parašęs laišką Jėzui, pripažindamas Jo dieviškumą ir siūlydamas prieglobstį savo karalystėje. Pasak pasakojimo, Jėzus Abgarui atsakė, kad pats atvykti negalįs, tačiau vėliau atsiųsiąs vieną iš savo mokinių.
Su šia istorija siejamas ir ne žmogaus rankomis sukurtas Jėzaus atvaizdas. Pasakojama, kad Jėzus prispaudė prie savo veido drobę ir joje liko Jo atvaizdas. Šią drobę Judas Tadas vėliau nugabeno karaliui Abgarui.
Atvykęs pas Abgarą, Judas Tadas pasisakė esąs paties Jėzaus siųstas mokinys. Pasak legendos, karalius, išvydęs svečio veidą, spindintį nežemiška šviesa, suprato, kad jis tikrai Jėzaus pasiųstas. Judas paėmė Jėzaus kadaise siųstą laišką, perbraukė juo Abgarui per veidą, ir šis pasveiko.
Pasak tradicijos, Šv. Judas Tadas skelbė Evangeliją Palestinoje, Sirijoje, Mesopotamijoje ir kituose kraštuose, o gyvenimą baigė kankinio mirtimi Armėnijoje.
Pagrindiniai Šv. Judo Tado atributai krikščioniškajame mene – drobė su Jėzaus atvaizdu, vadinama acheiropoietos („ne žmogaus rankų darbo“), ir lazda. Taip pat jis gali būti vaizduojamas su kirviu, armėnišku kalaviju, alebarda, kampainiu ar kryžiumi ilgu kotu – atributais, siejamais su jo misija ir kankinyste.
Šv. Judo Tado užtarimo ypač prašoma sunkiose, žmogaus akimis beveik beviltiškose situacijose.
Parengė mokytojas Mantas Masiokas