Quo vadis, Domine?

2015-03-15 | Svajonė Lapiniauskienė
Roma

Prasidėjus žiauriems pirmųjų krikščionių persekiojimams Romoje imperatoriaus Nerono laikais, šv. Simonas Petras – paties Viešpaties pavadintas Petru, t. y. „Uola“, ant kurios ir bus pastatyta gyvoji Jėzaus Bažnyčia (Mt 16, 18) – bandė pabėgti iš miesto. Kaip dažnai ir mes patys, nors ir kaip norime drąsiai įveikti visus sunkumus, tačiau kartais tereikia šiek tiek didesnio išbandymo, ir vėl neatsilaikome: išsigąstame, pabėgame, krentame... Šventasis Petras buvo jau beveik už miesto, kai Via Appia Antica kelyje sutiko Jėzų Kristų, traukiantį priešinga kryptimi, t. y. į Romą. Atpažinęs Prisikėlusįjį apaštalas paklausė: „Quo vadis, Domine?“ („Kur eini, Viešpatie?“). O mes ar visada atpažįstame Jį, kai sutinkame savo gyvenimo kelyje, ar paklausiame, ko Jam iš mūsų reikia? Į apaštalo klausimą Jėzus Kristus atsakė: „Jei tu palieki mano Bažnyčią, tai aš einu į Romą, kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas.“ Šventasis susigėdo ir suprato, kad negali pabėgti nuo Dievo jam patikėtos misijos, grįžo atgal į miestą, kur buvo nukankintas ir nukryžiuotas žemyn galva, nes pats prašė savo budelių: jis nesąs vertas mirti taip pat, kaip mirė Viešpats.

Pabūti tame kelyje, o gal net susitikti su Dievu, prisiliesti prie pirmųjų krikščionių, kankinių ir šventųjų, gyvenimų, pasijusti visuotinės Bažnyčios dalimi – tokių troškimų vedini kartu su mūsų parapijos klebonu kunigu Gediminu išvykome į šventąjį Romos miestą. Nedidelė grupelė parapijos jaunimo, pasiryžusi įveikti visus piligrimystės sunkumus, buvo apdovanota kasdienine galimybe melstis, klausytis Dievo žodžio, maitintis Šventąja Eucharistija. Neįmanoma būtų trumpai papasakoti visko, ką pamatėme ir patyrėme. Tačiau, manau, būtina pasidalinti tuo, kas buvo svarbiausia. Septynios dienos Amžinajame mieste – tarsi septyni piligrimystės žingsniai.

Pirmasis piligrimystės žingsnis. Pirmoji diena, kaip ir visos kitos šioje kelionėje, prasidėjo rytine malda ir pusryčiais, kuriuos kasdien vieni kitiems patarnaudami ruošėme. Piligrimystės kelią pradėjome aplankydami Romos vyskupo, Šventojo Tėvo, katedrą – Šventojo Jono Laterane baziliką – visų pasaulio bažnyčių motiną, imperatoriaus Konstantino paliepimu pastatytą IV a. po Kristaus. Bazilikos apsidėje matėme baltą Popiežiaus krėslą, o presbiterijoje – po baldakimu esantį Popiežiaus altorių. Šiame krėsle sėdėti ir prie šio altoriaus šventąsias Mišias aukoti gali tik popiežius. Sėdėdamas krėsle jis paskelbia visai Bažnyčiai svarbias ir privalomas išpažinti tikėjimo tiesas. Kaip ir kiekvienoje didžiojoje Romos bazilikoje, čia yra Šventosios durys, popiežiaus atidaromos tik Jubiliejinių metų Kūčių naktį ir po metų vėl užmūrijamos. Bazilikos šone – senovinė krikštykla, kurioje krikštijami pirmųjų amžių krikščionys pasinerdavo į Krikšto vandenį visu savo kūnu. Šalia Laterano aikštės yra Šventieji Laiptai – tai tie patys laiptai, kuriais Jėzus buvo vedamas pas Poncijų Pilotą į teismą ir kuriuos į Romą iš Jeruzalės parvežė krikščione tapusi imperatoriaus Konstantino motina Elena. Kaip ir kiti piligrimai, visas dvidešimt aštuonias Šventųjų Laiptų pakopas užlipome atsiklaupę, Rožinio maldoje apmąstydami Jėzaus Kančios slėpinius. Vėliau apsilankėme Šventojo Kryžiaus iš Jeruzalės bazilikoje, kurioje yra saugomos Kryžiaus, ant kurio mirė mūsų Išganytojas, relikvijos, tarp jų ir lentelė su užrašu: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“ (Jn 19, 19). Kadangi buvo Gavėnios penktadienis, ėjome Kryžiaus kelią, meldėmės prie Nukryžiuotojo skulptūros, sukurtos pagal atspaudus Turino drobulėje.

 

 

 

Antrasis piligrimystės žingsnis. Antrąją piligriminės kelionės dieną paskyrėme svarbiausioms Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėms: aplankėme Švenčiausiosios Marijos Angelų bažnyčią ir Didžiąją Švenčiausiosios Marijos baziliką. Ši bazilika dar yra vadinama Švenčiausiosios Marijos Snieginės vardu, nes buvo pradėta statyti po to, kai 352 metų rugpjūčio 4-osios naktį Dievo Motina pasirodė sapne bevaikei Romoje gyvenusiai sutuoktinių porai, meldusiai Švenčiausiosios Motinos nurodyti jų turtų paveldėtoją. Dievo Motina išreiškė norą, kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia toje vietoje, kurioje kitą rytą bus pasnigta. Tą naktį Marija, taip pat sapne, pasirodė ir popiežiui Liberijui bei perdavė jam tą patį norą. Kadangi kitą rytą sniegas ant Eskvilino kalvos Romoje, ir dargi vasarą, buvo tikras stebuklas, bevaikė sutuoktinių pora paaukojo pinigus bažnyčios statybai. Stebuklingo sniego atminimui rugpjūčio 5-ąją iškilmingų šventųjų Mišių metu nuo Dievo Motinos koplyčios kupolo barstomi baltų rožių žiedlapiai. Mūsų Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažoji bazilika ypatingais dvasiniais saitais yra susieta su Didžiąja Švenčiausiosios Marijos bazilika Romoje ir yra pastarosios filija (dukterinė bažnyčia). Todėl mums buvo ypatinga malonė apsilankyti šioje šventovėje, pasimelsti prie seniausio žinomo Madonos su kūdikiu paveikslo (datuojamas mažiausiai III a., o pagal kai kuriuos pasakojimus, gal net nutapytas evangelisto Luko) ir švęsti šventąsias Mišias bazilikos Šventojo Kryžiaus koplytėlėje.

 

 

 

Trečiasis piligrimystės žingsnis. Viešpaties dieną šventąsias Mišias šventėme Popiežiškojoje Lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje Romoje. Daugiau nei prieš 60-metį įsteigta kolegija veikia iki šiol, į ją gyventi ir tęsti studijų atvyksta lietuviai kunigai. Kolegija didžiąja dalimi yra išlaikoma Amerikos lietuvių aukomis. Labai maloniai nustebino didžiulis susirinkusiųjų bendruomeniškumas: bendruomeninis giedojimas, Kristaus ramybės palinkėjimas vienas kitam tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Po šventųjų Mišių skubėjome į Šventojo Petro aikštę – didžiausią Romos aikštę, apjuostą dviejų dalių iškilminga kolonada su 140 Berninio ir jo mokyklos mokinių sukurtų šventųjų skulptūrų. Drauge su tūkstančiais kitų piligrimų iš įvairių pasaulio šalių sulaukėme tradicinio sekmadieninio popiežiaus Pranciškaus palaiminimo iš jo buto lango ir džiugaus palinkėjimo skanių pietų. Tai ir padarėme: pasimeldę ir susėdę šalia vieno iš aikštėje esančių fontanų, maloniai šildančios pavasario saulutės atokaitoje, suvalgėme savo įprastinius piligriminius pietus.

 

 

 

Ketvirtasis piligrimystės žingsnis. Tai buvo tikros piligrimystės diena. Virš Romos miesto besibūriuojantys debesys žadėjo lietų. Bet tai neatbaidė mūsų nuo pasiryžimo nukeliauti į pirmųjų krikščionių gyvenimo ir jų ištikimo pasitikėjimo Jėzumi Kristumi laikus. Pirmiausiai apsilankėme Šventojo Pauliaus už sienos bazilikoje, pastatytoje už III a. po Kristaus buvusių gynybinių Romos miesto sienų. Tai – viena gražiausių šio miesto bazilikų. Meniški portikai supa vidinį bazilikos kiemelį, kurio centre tarp vasarą žydinčių rožių iškyla didinga šventojo statula. Archeologiniai kasinėjimai patvirtino, kad bazilikos pagrindinis altorius buvo pastatytas virš didžiojo tautų apaštalo palaidojimo vietos. Jaudinanti yra šio šventojo atsivertimo istorija, parodanti ką ir kokiu būdu Jėzus gali pašaukti tapti Jo mokiniu. Būsimasis šventasis, vardu Saulius, nepriklausė pirmiesiems Jėzaus mokiniams. Priešingai, jis buvo uolus fariziejus, persekiojęs krikščionis. Tačiau kelyje į Damaską apakintas dangaus šviesos ir perkeistas išgirsto Viešpaties balso tapo krikščionimi (Apd 9, 1–22), drąsiai skelbusiu Evangeliją įvairiose Azijos ir Europos vietovėse. Apie 60-uosius metus po Kristaus Paulius buvo suimtas, kalintas žiauriausiuose to meto Romos kalėjimuose ir vėliau nukirsdintas Laurencijaus kelyje Trijų šaltinių vietoje.

Po to pėsčiomis patraukėme daugiau kaip du tūkstantmečius menančiu Via Appia Antica kelio grindiniu į Šventojo Sebastiano katakombas. Katakombos – tai ilgi požeminiai labirintai, jungiantys minkštame tufo akmenyje iškastas laidojimo angas. Iškasamo tufo luitai, susilietę su oru, sukietėdavo ir virsdavo puikia statybine medžiaga. Spėjama, kad bendras katakombų ilgis po Romos miestu gali siekti daugiau kaip 800 kilometrų. Šventojo Sebastiano katakombas sudaro maždaug 11 kilometrų ilgio požeminiai tuneliai. Mums buvo leista nusileisti iki antrojo požeminio katakombų aukšto, nes kiti du, esantys dar giliau, yra nepritaikyti lankytis turistams. Delnais ir širdimis prisilietėme prie tų vietų, kuriose persekiojami pirmųjų amžių krikščionys ne tik laidojo mirusiuosius, bet ir meldėsi savo bendruomenių slaptuose susibūrimuose, visas šio gyvenimo kančias paaukodami dėl amžinybės su Jėzumi. Krikščionių buvimo katakombose pėdsakus liudija ir iki šiandienos išlikę mūsų tikėjimui būdingi simboliai: žuvų, iškeltomis rankomis besimeldžiančių žmonių, kryžių raižiniai katakombų sienose bei laidojimo angų uždengimo plokštėse.

 

 

 

Penktasis piligrimystės žingsnis. Kai jau atrodė, kad viskas, kas svarbiausia, yra patirta, siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis, aplankydami kelyje pamatytas bazilikas, melsdamiesi prie šventųjų ir kankinių kapų, klausydamiesi kunigo Gedimino pasakojimų, keliavome per įspūdingiausias Romos turistui vietas: Ispanijos laiptai ir aikštė, Kapucinų bažnyčios kriptoje įsikūręs kaulų muziejus, paminklas Viktorijui Emanueliui II ir Amžinoji ugnis Venecijos aikštėje, žvilgsnis į Romos Forumą nuo Palatino kalvos, Navonos aikštė, Panteonas, Švento angelo pilis ir tiltas į ją, Trevi fontanas (deja, restauruojamas)... Didžiulio miesto didžiulės, tačiau vis tiek turistų perpildytos aikštės; prekyba šventas vietas menančiais dalykais ir įkyrūs siūlymai pirkti įvairius mažmožius; auksu dekoruotos bazilikos, šalia kurių – elgetos, prašančios išmaldos... Ir vėl dovana – šventosios Mišios Šventosios Kotrynos Sienietės bazilikos koplytėlėje. Atokvėpis tylioje maldoje ir ramybėje. Vakarop, užklydę į ledainę, kurioje galima rasti 150 skirtingų skonių itališkų ledų, vėl gardžiavomės burnoje tiesiog tirpstančiais ir atgaivos suteikiančiais tradiciniais gelato.

 

 

 

Šeštasis piligrimystės žingsnis. Išaušo kovo 4-oji – Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero diena. Ankstyvą rytmetį išskubėjome į popiežiaus Pranciškaus audienciją. Pasiekę Šventojo Petro aikštę, atsisėdome mums skirtose vietose. Maldoje ir džiugiame susikaupime laukėme pasirodančio Šventojo Tėvo – nuolankiai ir su didžiu paprastumu priimančio savąją tarnystę, nebijančio nuolat rūpintis esančiais visuomenės paribiuose... Popiežius Pranciškus savo katechezėje kalbėjo apie senelius. Medicinos pažangos dėka pailgėjo žmogaus gyvenimas, todėl daugėja senų žmonių. Pelną pripažįstanti visuomenė skelbia, kad seni žmonės – tai tik našta. Jie nieko negamina, o jų išlaikymas brangiai kainuoja. Taip elgdamiesi pasmerkiame senus žmones būti nereikalingais ir apleistais. Mirtina nuodėmė yra nesirūpinti savo senais tėvais. Kur yra negerbiami seni žmonės, ten ir jaunimas neturi ateities...

Simboliška, kad šventąsias Mišias šventėme šio mėnesio šventosios – Pranciškos Romietės – bazilikos mažytėje koplytėlėje, aplankėme labai gerbiamos šventosios, moterų ir Romos globėjos, palaikus, esančius kriptoje po pagrindiniu bazilikos altoriumi. Dvasinė bendrystė su šventaisiais lydėjo mus ir tądien, ir visos kelionės Romoje metu... Paskutinė itališka vakarienė jaukioje šeimyninėje kavinukėje, skanaujant tortellini, carbonara, lasagna, tiramisu ir kitus tradicinius jų virtuvės valgius. Paskutinė bendra vakarinė malda ir pasiryžimai ateities piligrimystei.

 

 

 

Septintasis piligrimystės žingsnis. Septintoji mūsų piligriminės kelionės diena įkyriu lietuvišku lietumi priminė, kad mūsų laukia ne toks jau trumpas kelias namo. Kiekviena piligriminė kelionė palieka pėdsaką joje dalyvavusio širdyje, nors kai kada ne iš karto aišku, kur nuves jos metu pradėtas eiti kelias. Pakilus virš Šventąjį miestą apklojusių debesų, dar galėjome pasigrožėti paskutiniais kažkur už tolumoje plytinčio horizonto besileidžiančios saulės spinduliais. Liko viena išmokta pamoka: grįžtant namo užgimusi mintis, kad visas mūsų Viešpaties gyvenimas žemėje buvo ta tikroji piligrimystė, prasidėjusi Jam dar negimusiam, Jo Švenčiausios Motinos įsčiose, keliaujant į Betliejų ir pasibaigusi Kryžiaus aukoje ant Golgotos kalno.

 

 

 

Tekste naudotos Kęstučio Lapiniausko nuotraukos.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS
Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Su vaikais ir jaunimu: 
Penktadieniais- 18 val.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. penktadienį 19–20 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.