Kelionė, prasidėjusi nuo mažo žingsnelio – Taizė jaunimo susitikimas Strasbūre 2013-2014 m.

2014-01-22 | Brigita Jasnauskaitė
taize

Prisiminimai iš kelionės į Taizė jaunimo susitikimą Strasbūre, vykusį 2013 gruodžio 28 d. – 2014 sausio 1 d. 

 

Paskutinė ilga kelionė autobusu į Ispaniją ir nakvynė jame paliko tokių prisiminimų, kad dar iki dabar ją menu kaip didžiausią savęs – mėgstančios keliauti – išbandymą. Esu kantrus žmogus, bet net man tokių sustojimų, autobuso, pilno triukšmo, jau buvo per daug. Daugiau jokių kelionių autobusu – buvau įsitikinusi.

Nemėgstu masinių žmonių susibūrimų – žmonės būna pikti, viskuo nepatenkinti, stumdosi, kas tik netingi, urzgia ant visų ir ant visko. Ir visai nesvarbu, ar tai koncertas, didesnis renginys ar gausūs atlaidai. Grumtynės alkūnėmis būna ištobulintos ir vertos aukščiausio šalies apdovanojimo už nuopelnus Lietuvai. Paskutinis masinis susiėjimas įžiebiant kalėdinę eglutę Kaune, kai dalį kelio pasipuošusiu Kauno senamiesčiu mane nešė minia, privertė pasakyti sau – kur bus masė žmonių, nebus manęs.

Sakoma, kelionėje pažinsi ir patikrinsi draugus: visos mano draugės, kurios, maniau, galėtų susidomėti kelione į Strasbūrą (net neužsimenant apie nakvynę autobuse), keliauti atsisakė. Ką gi, kiek netikėta, bet tokiu atveju užsiregistravau viena, tad žinojau, kad tikrinti draugystės stiprumo nereikės, o grįžus namo nereikės nieko pašalinti iš draugų Facebook‘e. Kokie dar draugai per septynetą kelionės dienų?

Tačiau, kad ir ką bandyčiau sau įrodyti, Dievas mane pažįsta ir žino mano širdį geriau, žino, ko man reikia ir kaip mane pradžiuginti. Sudėliojo viską kiek kitaip, nei buvau galvojusi – gruodžio 26 d. vakare, viena tarp daugiau ar mažiau matytų 48 veidų, sėdėjau autobuse, kuriame miegosime (snūduriuosime) ateinančias 4 naktis įsikūrus vienos sėdynės „bute“, ir.... išvažiavome į Strasbūrą, Taizė jaunimo susitikimą, kuriame buvo tikimasi nei daug, nei mažai – 30 000 piligrimų.

taize strasburas

Fotografavo Monika Žydeliūnaitė

Kai manęs paklausė, ko tikiuosi iš šios kelionės, net negalvodama atsakiau: „Sustiprinti savo pa(si)tikėjimą.“ Vien jau tai, kaip atsiradau važiuojančiųjų sąraše, vedė mane į dar stipresnį pasitikėjimą. Laukiau, kas bus toliau.

Radau. Radau ramybę ir tylą, kurios chaotiškoje kasdieninėje rutinoje taip trūksta. Su visais piligrimais ramybė buvo kur kas galingesnė – tarsi mano vienos juntama ramybė būtų padidėjusi mažiausiai 30 tūkstančių kartų. Būtent toks būrys jaunų žmonių iš viso pasaulio buvo suvažiavęs į Naujųjų Metų renginį Strasbūre, Prancūzijoje. Keista, bet būtent tomis pamaldų metu trunkančiomis tylos minutėmis atrodydavo, kad Dievas yra arčiau nei ta jaunų žmonių gausybė aplinkui skirtingose maldos vietose. Atmintyje iškyla vienoje knygoje skaityta mintis: „Tyla svarbi; tai vienintelis metas, kai girdi tiesos šnabždesį.“ Neabejoju, kad šnabždesį savyje girdėjome ne vienas, todėl net minia nebuvo bauginanti ar varginanti. Ji buvo jauki, sava, ji buvo dalis manęs, o aš – jos. Mėgavausi tyliu šurmuliu ir nuoširdžiai besišypsančiais ir švytinčiais veidais – dabar dar labiau tikiu, kad tikėjimas nėra tik vyresnio amžiaus žmonių reikalas. Visos tos dienos leido parodyti kitiems ir sau, kad mes mokam tikėti, nuoširdžiai melstis ir gerbti kitus.

taize strasburas2

Fotografavo Monika Žydeliūnaitė

Pažinau. Nors mano draugės į tą patį autobusą kartu su manim neįšoko, vis tiek savęs nuo aplinkos izoliuoti nesu linkusi. Teko patikrinti greituoju būdu užsimezgusias pažintis. Per kelias dienas juos pažinau taip, kad neabejodama galėčiau su jais drąsiai keliauti ir į kitą kelionę su nakvynėmis autobuse. Šalia atsirado nuostabių naujų draugų – ne, ne pažįstamų, o draugų – su kuriais gera kartu melstis, giedoti, laikytis susikabinus rankomis, pasivaikščioti siauromis svetimų miestų gatvelėmis, trumpam stabtelėjus kažkur Lenkijos pasienyje kartu įkvėpti gryno oro, naktinėti žiūrint filmą, krykštauti ir juoktis iki ašarų, dalintis ar tiesiog tylėti. Būnant šalia tokių žmonių lengva ištverti visas kelionės dienas nebumbant ir nesiskundžiant. Nes tiesiog nėra dėl ko. Sėdynė pasidaro patogi, išmoksti akrobatiškai joje susirangyti, užleidi savo asmeninę erdvę iš priekio besileidžiančiam atlošui, o savu sėdynės atlošu prispaudi už tavęs sėdinčią draugę, patikrini autobuso stabdžius miegant ant žemės miegmaišyje ir juokauji, kad grindys tikriausiai patogesnės nei garsiosios kartono dėžės. Nuo to kelionė tampa tik dar linksmesnė, malonesnė ir nepakartojama.

taize strasburas3

Fotografavo Monika Žydeliūnaitė

Prisiminiau. Šalia visų įspūdžių į svarbiausius atminties stalčiukus pakuojasi ir šiltas, svetingas, rūpestingas ir nuoširdus priėmimas parapijoje Prancūzijoje bei prancūzų šeima, kuri plačiai atvėrė savo namų duris keturioms lietuvėms ir sutiko mus globoti visas dienas. O kur dar iš nežinia kur kilusi drąsa kalbėti prieš visą gausią tautiečių kompaniją Strasbūre, dalinantis tuo džiaugsmu, kurio tiek daug viduje. Nepamirštama Naujųjų Metų naktis su „Tautų švente“, kurios metu susipažinom su įvairių tautų tradicijomis bei prisiminėm, ką tradiciško ir unikalaus turime mes patys, bei spontaniškos žaidimų repeticijos Strasbūro gatvėse ir aikštelėse.

Grįžus į kasdienybę supranti, kad viskas jau nebebus taip, kaip iki šiol buvo – mėgavausi kelione autobusu, net nepavargau ir nė karto nesiraukiau milžiniškoje minioje, susiradau naujų draugų, po kelionės išbandžiau darbo kolegų kantrybę pasakojant apie tylos stiprybę ir maldos galią, jaunų žmonių tikėjimą ir tokią ryškią bendrystę. O saugiu greičiu važiuojant automobiliu su savo angelu sargu slidžiame kelyje pradedu niūniuoti jau ne vieną šimtą kartų giedotą giesmę „Būkime drąsūs meile gyventi“. Tada taip nuoširdžiai padėkoju Dievui už netikėtas pažintis, paprastus stebuklus kiekvieną dieną, puikius kelionės draugus bei man suteiktą tikėjimą, pasitikėjimą Juo ir patikėjimą, kad yra tokių nepaprastų žmonių, kuriuos atsiuntė į mano paprastą kasdienybę. 

taize strasburas4

Fotografavo Brigita Jasnauskaitė

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.