Giedojimo parapijos chore tarnystė

2015-10-24 | Rita Juozėnaitė

2015 m. spalio 11 d. parapijos namuose vyko bazilikos choro susirinkimas, kuriame dalyvavo choro nariai, vargonininkė ir klebonas. Vargonininkė Rita supažindino visus su giedojimo tarnyste ir pakvietė choristus atsakingiau šią tarnystę vykdyti. Susirinkimo metu buvo aptartos ir atnaujintos choro narių taisyklės, kurios turėtų pagerinti ir pačių giedotojų, ir šv. Mišių dalyvių dalyvavimą liturgijoje. Buvo kalbėta, kad reikia rengti reguliarius mokymus, kuriuose choro nariai būtų supažindinti su liturgija ir liturginio giedojimo tinkama praktika. Taip pat buvo nuspręsta šiais metais švęsti šv. Cecilijos, choristų ir muzikų globėjos, dieną lapkričio 22 d. po šv. Mišių susirenkant parapijos namuose visiems buvuviems ir esamiems choro nariams.

 

Kodėl jūs atėjote giedoti? Atsakysite įvairiai. Ėjo mano močiutė, todėl ir aš einu. Pakvietė kažkas iš choro. Visada norėjau, tik ieškojau tinkamos progos... Ar turite pašaukimą šiai tarnystei?

Giedojimas yra tarnystė, kuriai, kaip ir kiekvienai kitai tarnystei, būtinas įsipareigojimas irtinkamas pasiruošimas. Būna, kad ši tarnystė pareikalauja ir tam tikro atsižadėjimo (kažkas kito vyksta repeticijos metu; negaliu šeštadienį per ilgai švęsti, nes kitą dieną turiu spėti į repeticiją ir Mišias; sekmadienį turiu temptis į bažnyčią netikinčius savo svečius ir pan.). Jei epizodiškai pasirodantis choristas savo apsilankymą prie vargonų laiko labai geru, vertu susižavėjimo ir dėkojimo darbu, jis gali klysti. Dažniausiai toks epizodiškas dalyvavimas, kad ir kokio pasakiško balso būtų choristas, yra daugiau trukdymas nei pastiprinimas. Pirma, choristas tokiu atveju nejaučia liturginio laiko tėkmės, taigi gali tapti neaišku, kokiai maldai susirenkame. Adventas? Visi Šventieji? Gedime? Meldžiamės už Tėvynę? Antra, pastoviai tarnystėje dalyvaujantys nariai gali jausti nelygybę, kai paaiškėja, kad giedojimui visai nėra būtina lankyti repeticijas ar šv. Mišias kiekvieną sekmadienį. Trečia, tai tampa trukdymu ir iš techninės pusės.

Giesmė yra malda, kuri turi būti nuoširdi ir įtraukianti bendruomenę. Choristui neturi būti svetima ne tik giedama malda. O scenos atlikėjo laikysena šiuo atveju yra klaidinga. Tačiau giesmė neapima visos viešos šv. Mišių maldos. Joje, kad ir kiek specifiškai, choristas turi dalyvauti kaip ir kiekvienas Mišių dalyvis. Nuo to neatleidžia buvimas kiek atokiau likusios bendruomenės akių. Į pilnutinį dalyvavimą be kita ko įeina atidus Dievo žodžio, homilijos klausymasis, Šv. Komunijos, kuri atnešama prie vargonų, priėmimas. Krekenavos bazilikoje šis atnešimas yra didelė dovana, nes dažnai parapijų chorai, norėdami priimti Komuniją, susiduria su dideliais nepatogumais. Be abejo, Komunijos priėmimui būtinas tinkamas dvasinis stovis, taigi nesame atleisti ir nuo kiekvienam katalikui gyvybiškai svarbaus Atgailos sakramento. Eucharistijos šventimas – kiekvieno kataliko savaitės gyvenimo viršūnė. Į Mišias ateinama pagarbinti Viešpatį ir gauti dvasinio maisto ateinančiai savaitei. Jei to nesiekiame, reikia rimtai susimąstyti, kokiu tikslu ateiname į bažnyčią. Susitikti su draugėmis? Pakoncertuoti? Tada kažkas negerai.

Tinkamas choristo tarnystės atlikimas reikalauja liturgijos išmanymo. Šis pasiekiamas mažų mažiausiai aktyviai ir sąmoningai dalyvaujant liturgijoje ir ieškant atsakymų, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Kiekvienas liturginis laikas kviečia ir į tam tikrą dvasinę būseną. Advente mes laukiame užgimsiančio Dievo Sūnaus, gavėnioje prisimindami Kristaus kančią atgailaujame už savo kaltes, Velykose džiūgaujame, kad Dievo Sūnus mirtimi ir prisikėlimu atpirko mūsų nuodėmes taip atnešdamas mums išgelbėjimą. Kiekviena šv. Mišių liturgijos dalis turi savo prasmę ir tam tikrą nuotaiką, kurią giedojimu reikia padėti atskleisti ir palaikyti. Galiausiai pirmą mėnesio sekmadienį ar atlaiduose, kai bazilikoje adoracijai išstatomas Švč. Sakramentas, metų metus giedamos tos pačios giesmės, kurios negiedamos jokiu kitu metu. Neužtenka aklai klausyti vargonininko nurodymų. Svarbu asmeniškai gilintis į liturginio laiko slėpinius, į liturgijos veiksmų prasmę tam, kad giliau suvoktume giesmių tekstus ir muziką ir galėtume kuo tinkamiau juos perteikti kitiems Mišių dalyviams. Parapijoje, be sąmoningo ir atidaus dalyvavimo liturgijoje, tokiam pažinimui galima lankyti Šventojo Rašto studijas.

Kartu giesmei reikalingas ir techninis tobulėjimas, pasiekiamas reguliariu praktikavimusi. Esame kaip ir visi: ir susergame, ir išvažiuojame, ir kelius užpusto – natūralu, kad kartais kažką praleidžiame. Tačiau dažnai nedalyvavimą lemia ir mažiau svarbios priežastys. Galima pastebėti žymų choro pagausėjimą ypatingesnių, didesnių švenčių metu, kurioms dėl „proginių“ choristų pasyvumo kasdienėje tarnystėje nėra tinkamai pasiruošiama. Ar tokio „choro“ repertuaras gali plėstis? Ne. Gražus balsas ir keleto giesmių žinojimas nėra svarbiausias kriterijus, leidžiantis sekmadienį ar kitoje šventėje „lipti prie vargonų“. Ir parapijos choras tikrai nebūtinai turi būti sudarytas iš gražiausių parapijos balsų, jei tų balsų savininkai neturi pašaukimo ir valios tinkamai atlikti giedojimo tarnystę. Techniškai žiūrint, choras nėra balsų suma. Choro nariai kuria visiškai naują bendrą „choro balsą“, kuris formuojamas ir tobulinamas tik dalyvaujant visiems choro nariams. Tad kiekvienas proginis ar nereguliarus įsikišimas išderina šio „choro balso“ formavimą. Taigi toliau praktikuojant tokį padriką dalyvavimą galima metų metus likti ties tuo pačiu repertuaru ir tame pačiame „nesusigiedojime“.

Choras yra parapijos bendruomenės dalis ir drauge pats yra maža bendruomenė. Kaipparapijos bendruomenės dalis choras turi atsakomybę jausti ir bendrą parapijos pulsą, žinoti parapijos džiaugsmus ir vargus bei atitinkamai į juos reaguoti. Be to, likusi parapijos bendruomenė yra šaltinis choro augimui ir tęstinumui. Ne kas kitas kaip patys choristai ir kuria choro kaip savotiškos šeimos ateitį kviesdami ir augindami savo narius. Jei kalbėtume apie profesionalų chorą, jį buria vadovas, darydamas perklausas ir atrankas. Bažnyčios chore turėtų būti kiek kitaip.

Kaip maža bendruomenė, choras turi augti meile ir pagarba vienas kitam. Vėlavimas į repeticijas laiku atėjusiems kainuoja brangias minutes ar net valandas, per kurias jie negali pradėti nei giedojimo, nei kokio kito užsiėmimo. Nedalyvavimas repeticijose kainuoja tobulėjimą. Jei pusė choro moka naują kūrinį, reiškia, visas choras naujo kūrinio nemoka. O ar „kassekmadieniniai“ choristai nesijaučia nuskriausti, kai atrodo, kad giedoti galima neliejus prakaito repeticijose ir kasdienėje tarnystėje? Plepėjimas šv. Mišių liturgijos metu reiškia nepagarbą šalia esantiems, kurie toje liturgijoje dalyvauti nori (mažiausiai visą mano darbo Krekenavoje laiką ant sienos prie vargonų kabo užrašas, kviečiantis laikytis tylos gerbiant Dievo namus ir aplinkinius). Ir didėjantis choristo „stažas“ nereiškia didėjančio neklystamumo ir neliečiamumo. Jei „senas vilkas“ sėdėdamas ir plepėdamas po užrašu „Tylos“ gauna naujo choristo pastabą, akivaizdu, kad su priekaištu išrėžtas choristo stažas šioje situacijoje veikiau atrodo kaip neįgalumo pažymėjimo parodymas. Taip pat ši maža bendruomenė nėra tarsi avys, kurios be piemens pasimeta. Sugebėjimas esant reikalui be vargonininko / choro vadovo vadovauti bendruomenės giedojimui būtų augimo tarnystėje ir bendrystėje pasekmė.

Dalinimasis savo talentais yra kiekvieno žmogaus pareiga ir asmeninės laimės sąlyga. Savo talentu, koks jis bebūtų, aš praturtinu savo bendruomenę, tačiau ir pats patiriu pilnatvę turėdamas prasmingą veiklą. Kitaip sakant – pats augu ir prisidedu prie bendruomenės augimo. Jei giedojimo tarnystei pašaukimo nėra, galima melstis giesme ir ne prie vargonų. Tam ir yra ruošiami giesmių žodžiai bendruomenei. Kad kuo pilniau ir giliau išgyventume šv. Mišių auką.

< atgal į sąrašą

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Vykstant bazilikos remonto darbams visos pamaldos vyksta parapijos namuose

Sekmadieniais- 12 val.
Šeštadieniais- 12 val.
Kitomis savaitės dienomis- sutartu laiku.

Atlaidų 15-ą mėn. dieną:

Šv. Mišios – 12 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Atlaidų 15-ą mėn. dieną 10–12 val.

IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA
Išpažinčių klausoma pusvalandį iki šv. Mišių.
Norintys atlikti išpažintį kitu metu ar pageidaujantys dvasinio pokalbio su kunigu, kviečiami regsitruotis parapijos raštinėje.