Tarybos ir tarnystės

Parapijos pastoracinės tarybos nariai:

  1. klebonas kun. Gediminas Jankūnas (pirmininkas)
  2. Daiva Adamkevičienė (sekretorė)
  3. Liuda Valikonienė (sekretorės padėjėja)
  4. Vincas Šatas
  5. Loreta Klimkevičienė
  6. Ramutė Valikonienė
  7. Virginija Šašienė
  8. Akvelina Pogužinskienė
  9. Algirdas Pogužinskas
  10. Irena Striškienė
  11. Laima Urnikienė

Parapijos ekonominės tarybos nariai:

  1. klebonas kun. Gediminas Jankūnas (pirmininkas)
  2. Zita Vasiliauskienė (sekretorė)
  3. Albinas Kisielis
  4. Juozas Leščinskas
  5. Vida Paškauskienė
  6. Vytautas Adamkevičius
  7. Vytautas Valikonis
  8. Nijolė Adamkevičienė
  9. Juozas Valikonis

 

 

TARNYSTĖS

Maršalka – Vincas Šatas.

 

Sumos choras ir jaunimo choras

Vadovė – vargonininkė Rita Juozėnaitė, mob. 8 656 39249.

Giedojimo parapijos chore tarnystė

Kodėl jūs atėjote giedoti? Atsakysite įvairiai. Ėjo mano močiutė, todėl ir aš einu. Pakvietė kažkas iš choro. Visada norėjau, tik ieškojau tinkamos progos... Ar turite pašaukimą šiai tarnystei?

Giedojimas yra tarnystė, kuriai, kaip ir kiekvienai kitai tarnystei, būtinas įsipareigojimas ir tinkamas pasiruošimas. Būna, kad ši tarnystė pareikalauja ir tam tikro atsižadėjimo (kažkas kito vyksta repeticijos metu; negaliu šeštadienį per ilgai švęsti, nes kitą dieną turiu spėti į repeticiją ir Mišias; sekmadienį turiu temptis į bažnyčią netikinčius savo svečius ir pan.). Jei epizodiškai pasirodantis choristas savo apsilankymą prie vargonų laiko labai geru, vertu susižavėjimo ir dėkojimo darbu, jis gali klysti. Dažniausiai toks epizodiškas dalyvavimas, kad ir kokio pasakiško balso būtų choristas, yra daugiau trukdymas nei pastiprinimas. Pirma, choristas tokiu atveju nejaučia liturginio laiko tėkmės, taigi gali tapti neaišku, kokiai maldai susirenkame. Adventas? Visi Šventieji? Gedime? Meldžiamės už Tėvynę? Antra, pastoviai tarnystėje dalyvaujantys nariai gali jausti nelygybę, kai paaiškėja, kad giedojimui visai nėra būtina lankyti repeticijas ar šv. Mišias kiekvieną sekmadienį. Trečia, tai tampa trukdymu ir iš techninės pusės.

Giesmė yra malda, kuri turi būti nuoširdi ir įtraukianti bendruomenę. Choristui neturi būti svetima ne tik giedama malda. O scenos atlikėjo laikysena šiuo atveju yra klaidinga. Tačiau giesmė neapima visos viešos šv. Mišių maldos. Joje, kad ir kiek specifiškai, choristas turi dalyvauti kaip ir kiekvienas Mišių dalyvis. Nuo to neatleidžia buvimas kiek atokiau likusios bendruomenės akių. Į pilnutinį dalyvavimą be kita ko įeina atidus Dievo žodžio, homilijos klausymasis, Šv. Komunijos, kuri atnešama prie vargonų, priėmimas. Krekenavos bazilikoje šis atnešimas yra didelė dovana, nes dažnai parapijų chorai, norėdami priimti Komuniją, susiduria su dideliais nepatogumais. Be abejo, Komunijos priėmimui būtinas tinkamas dvasinis stovis, taigi nesame atleisti ir nuo kiekvienam katalikui gyvybiškai svarbaus Atgailos sakramento. Eucharistijos šventimas – kiekvieno kataliko savaitės gyvenimo viršūnė. Į Mišias ateinama pagarbinti Viešpatį ir gauti dvasinio maisto ateinančiai savaitei. Jei to nesiekiame, reikia rimtai susimąstyti, kokiu tikslu ateiname į bažnyčią. Susitikti su draugėmis? Pakoncertuoti? Tada kažkas negerai.

Tinkamas choristo tarnystės atlikimas reikalauja liturgijos išmanymo. Šis pasiekiamas mažų mažiausiai aktyviai ir sąmoningai dalyvaujant liturgijoje ir ieškant atsakymų, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Kiekvienas liturginis laikas kviečia ir į tam tikrą dvasinę būseną. Advente mes laukiame užgimsiančio Dievo Sūnaus, gavėnioje prisimindami Kristaus kančią atgailaujame už savo kaltes, Velykose džiūgaujame, kad Dievo Sūnus mirtimi ir prisikėlimu atpirko mūsų nuodėmes taip atnešdamas mums išgelbėjimą. Kiekviena šv. Mišių liturgijos dalis turi savo prasmę ir tam tikrą nuotaiką, kurią giedojimu reikia padėti atskleisti ir palaikyti. Galiausiai pirmą mėnesio sekmadienį ar atlaiduose, kai bazilikoje adoracijai išstatomas Švč. Sakramentas, metų metus giedamos tos pačios giesmės, kurios negiedamos jokiu kitu metu. Neužtenka aklai klausyti vargonininko nurodymų. Svarbu asmeniškai gilintis į liturginio laiko slėpinius, į liturgijos veiksmų prasmę tam, kad giliau suvoktume giesmių tekstus ir muziką ir galėtume kuo tinkamiau juos perteikti kitiems Mišių dalyviams. Parapijoje, be sąmoningo ir atidaus dalyvavimo liturgijoje, tokiam pažinimui galima lankyti Šventojo Rašto studijas.

Kartu giesmei reikalingas ir techninis tobulėjimas, pasiekiamas reguliariu praktikavimusi. Esame kaip ir visi: ir susergame, ir išvažiuojame, ir kelius užpusto – natūralu, kad kartais kažką praleidžiame. Tačiau dažnai nedalyvavimą lemia ir mažiau svarbios priežastys. Galima pastebėti žymų choro pagausėjimą ypatingesnių, didesnių švenčių metu, kurioms dėl „proginių“ choristų pasyvumo kasdienėje tarnystėje nėra tinkamai pasiruošiama. Ar tokio „choro“ repertuaras gali plėstis? Ne. Gražus balsas ir keleto giesmių žinojimas nėra svarbiausias kriterijus, leidžiantis sekmadienį ar kitoje šventėje „lipti prie vargonų“. Ir parapijos choras tikrai nebūtinai turi būti sudarytas iš gražiausių parapijos balsų, jei tų balsų savininkai neturi pašaukimo ir valios tinkamai atlikti giedojimo tarnystę. Techniškai žiūrint, choras nėra balsų suma. Choro nariai kuria visiškai naują bendrą „choro balsą“, kuris formuojamas ir tobulinamas tik dalyvaujant visiems choro nariams. Tad kiekvienas proginis ar nereguliarus įsikišimas išderina šio „choro balso“ formavimą. Taigi toliau praktikuojant tokį padriką dalyvavimą galima metų metus likti ties tuo pačiu repertuaru ir tame pačiame „nesusigiedojime“.

Choras yra parapijos bendruomenės dalis ir drauge pats yra maža bendruomenė. Kaip parapijos bendruomenės dalis choras turi atsakomybę jausti ir bendrą parapijos pulsą, žinoti parapijos džiaugsmus ir vargus bei atitinkamai į juos reaguoti. Be to, likusi parapijos bendruomenė yra šaltinis choro augimui ir tęstinumui. Ne kas kitas kaip patys choristai ir kuria choro kaip savotiškos šeimos ateitį kviesdami ir augindami savo narius. Jei kalbėtume apie profesionalų chorą, jį buria vadovas, darydamas perklausas ir atrankas. Bažnyčios chore turėtų būti kiek kitaip.

Kaip maža bendruomenė, choras turi augti meile ir pagarba vienas kitam. Vėlavimas į repeticijas laiku atėjusiems kainuoja brangias minutes ar net valandas, per kurias jie negali pradėti nei giedojimo, nei kokio kito užsiėmimo. Nedalyvavimas repeticijose kainuoja tobulėjimą. Jei pusė choro moka naują kūrinį, reiškia, visas choras naujo kūrinio nemoka. O ar „kassekmadieniniai“ choristai nesijaučia nuskriausti, kai atrodo, kad giedoti galima neliejus prakaito repeticijose ir kasdienėje tarnystėje? Plepėjimas šv. Mišių liturgijos metu reiškia nepagarbą šalia esantiems, kurie toje liturgijoje dalyvauti nori (mažiausiai visą mano darbo Krekenavoje laiką ant sienos prie vargonų kabo užrašas, kviečiantis laikytis tylos gerbiant Dievo namus ir aplinkinius). Ir didėjantis choristo „stažas“ nereiškia didėjančio neklystamumo ir neliečiamumo. Jei „senas vilkas“ sėdėdamas ir plepėdamas po užrašu „Tylos“ gauna naujo choristo pastabą, akivaizdu, kad su priekaištu išrėžtas choristo stažas šioje situacijoje veikiau atrodo kaip neįgalumo pažymėjimo parodymas. Taip pat ši maža bendruomenė nėra tarsi avys, kurios be piemens pasimeta. Sugebėjimas esant reikalui be vargonininko / choro vadovo vadovauti bendruomenės giedojimui būtų augimo tarnystėje ir bendrystėje pasekmė.

Dalinimasis savo talentais yra kiekvieno žmogaus pareiga ir asmeninės laimės sąlyga. Savo talentu, koks jis bebūtų, aš praturtinu savo bendruomenę, tačiau ir pats patiriu pilnatvę turėdamas prasmingą veiklą. Kitaip sakant – pats augu ir prisidedu prie bendruomenės augimo. Jei giedojimo tarnystei pašaukimo nėra, galima melstis giesme ir ne prie vargonų. Tam ir yra ruošiami giesmių žodžiai bendruomenei. Kad kuo pilniau ir giliau išgyventume šv. Mišių auką.

 

Ketverius metus Krekenavos bazilikos chorams vadovavo vargonininkė Virginija Kavaliauskienė. Sumos choras, sudarytas iš 18 žmonių, nuo 35 iki 80 metų amžiaus, giedodavo sekmadieniais 12 val. Į jaunimo chorą susirinkdavo apie dešimt Krekenavos gimnazijos moksleivių sekmadienio 10 val. šv. Mišioms. Daugelį metų giedojusius vyresnius choristus keitė nauji. Prie jaunimo kartais prisijungdavo ir jau baigusieji gimnaziją, ir gimnazijos skautai.

Dalyvauta ir įvairiuose renginiuose, kelionėse. Suaugusiųjų choras buvo išvykęs į Žemaičių Kalvariją, bazilikų giesmių šventę; 2012 m. pačioje Krekenavoje vyko vyskupijos parapijų chorų šventė. Vyresnieji choristai kartu su jaunimu per Anykščius keliavo iki Utenos, sužinojo daug įdomaus apie aplankytas bažnyčias, jų vargonus. Buvo išvykę į Vajasiškio parapiją; dalyvavo ekskursijoje „Sūrio kelias“, knygos pristatyme Rokiškio rajone.

Katechezė

Parapijos katecheze rūpinasi klebonas kun. Gediminas Jankūnas ir religinio ugdymo vadovė Svajonė Lapiniauskienė.

Tikybos pamokas Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje ir Žibartonių pagrindinėje mokykloje veda mok. Ilona Dauderienė ir Aurelija Kotinskienė.

Caritas

Vadovė – Akvelina Pogužinskienė, tel. (45) 593 282.

Nuo Lietuvos Caritas atsikūrimo 1989 m. parapijoje veikia Caritas savanorių grupelė, kuriai ilgus metus vadovavo Bronislava Varkulevičienė, o nuo 2011 m. – Akvelina Pogužinskienė. Šiuo metu Caritas sąraše yra 30  savanorių, kurie pagrinde padeda išdalinti Europos Sąjungos paramą – pagalbą skurstantiems, dalija drabužius, lanko ligonius, organizuoja adventinę akciją „Gerumas mus vienija“ ir užsiima kitomis karitatyvinėmis veiklomis.

 

Didieji Žolinės atlaidai >

Pamaldų tvarka

ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais, šeštadieniais 12 val.
Penktadieniais 18 val. (su vaikais ir jaunimu) (rugsėjo–gegužės mėn.)
Atlaidų 15-ą mėn. dieną:
lapkričio–balandžio mėnesiais – 12 val.
gegužės–spalio mėnesiais – 10 ir 12 val.
Proginės ir laidotuvių šv. Mišios 12 val. (išskyrus pirmadienius)
Šv. Mišios sudėtine intencija už mirusiuosius – antrąjį mėnesio šeštadienį 12 val. 

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
I mėn. sekmadienį 11–12 val.
Atlaidų 15-ą mėn. dieną 11–12 val.