Kun. Antanas Mackevičius

Gimė 1828 m. birželio 26 d. Morkiuose (Tytuvėnų vlsč.), mirė 1863 m. gruodžio 28 d. Kaune.

Kunigas, vienas iš 1863-64 m. sukilimo vadų. Kilęs iš smulkiųjų bajorų. 1846-49 m. mokėsi Kijevo universitete. 1853 m. baigė Varnių kunigų seminariją. 1853–55 m. vikaras Krekenavoje, 1855–63 filialistas Paberžėje (Surviliškio vlsč.). Čia kunigaudamas 8 metus skleidė anticarines idėjas. Mokė valstiečius skaityti, ugdė jų sąmoningumą. 1862 m. atvykęs į Vilnių, susitiko su K. Kalinausku, Z. Sierakausku ir T. Vrublevskiu. 1863 m. pirmasis pradėjo sukilimą Kauno gubernijoje – kovo 8 d. Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, paskui su   250 žmonių būriu išėjo į Krekenavos miškus. Vėliau persikėlė į Miegėnų mišką (Šiaulių apskr.), kur trumpam perėjo į B. Dluskio vadovybę. Čia prie Naujaberžės kaimo 1863-03-27 įvyko pirmosios A. Mackevičiaus būrio kautynės su Rusijos kariuomene. 1863 m. balandžio mėn. prisidėjo prie Z. Sierakausko rinktinės, buvo paskirtas 3 bataliono vadu ir išžygiavo į Anykščių miškus. Sukilėlių stovykloje prie Teresboro (Kneibių) palivarko paskirtas rinktinės rytų kolonos vadu. Jo dalinio daugumą sudarė valstiečiai dalgininkai. Kun. A. Mackevičius draudė taikyti fizines bausmes, įsakinėjo lietuviškai.  1863 m. vasarą ir rudenį daugiausia veikė Panevėžio ir Kauno apskrityse. Rusijos karinės vadovybės duomenimis, su A. Mackevičiaus būriu vyko daugiau kaip 20 susirėmimų. Būrys buvo judrus, manevringas, palaikė ryšius su kitais būriais, jį rėmė vietos valstiečiai, dėl to po pralaimėjimų greitai atsikurdavo. Rusijos valdžia sukilimo numalšinimą siejo su A. Mackevičiaus suėmimu. 1863 m. lapkričio mėn. sukilimo vadovybė paskyrė jį Kauno gubernijos sukilėlių vaivada. Pralaimėjęs susirėmimą prie Lebedžių (netoli Josvainių) keliavo į Varšuvą susisiekti su sukilėlių vadovybe. 1863-12-17, kai rengėsi keltis per Nemuną į vakarus nuo Vilkijos, buvo suimtas. Tardomas neišdavė gyvų bendražygių, laiškuose tardymo komisijai dėstė savo politines pažiūras. Karo lauko nuosprendžiu pakartas. 1864 m. rudenį sukilimas numalšintas.  

A. Mackevičius smerkė Rusijos vienvaldystę, valstiečių reformą laikė apgaulinga. Manė, kad Lenkija tėra bendros kovos sąjungininkė, lietuvių tauta laimėjus sukilimui turinti įgyti apsisprendimo teisę, su kuo sudaryti federaciją arba pasilikti savarankiška. Pasisakė už pilietines teises ir žemę be išpirkos lietuvių liaudžiai. 

(Informacija parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją ir kitą medžiagą)